Brangi sese,

ačiū, kad nusprendei dalyvauti šioje vidinio virsmo kelionėje. „Meilė be šydo” buvo sukurta, kad padėtų moterims suprasti, ko joms trokšta Dievas: jog jos patirtų Jo laisvę ir džiaugsmą, keistųsi ir taptų panašios į Jo nuostabų grožio pirmvaizdį, taip pat atrastų ir išpildytų tikrąjį – Jo skirtą – gyvenimo tikslą.

Aš meldžiuosi už tave net ir rašydama šį laišką. Meldžiu, kad Dievas šių susitikimų metu priglaustų tave prie savo širdies. Dievas myli tave ir gėrisi tavimi. Tu esi jam ypatinga. Buvai sukurta pagal Jo atvaizdą, kad teiktumei Jam šlovę. Galbūt šiuo momentu ir nesijauti labai ypatinga, bet kai vis daugiau laiko praleisi Jo akivaizdoje, Dievas gydys tavo žaizdas ir laisvins tave iš melo, skausmo ir praeities nuoskaudų. Jeigu Jam leisi, Jis tave perkeis ir tapsi tokia moterimi, kokią Jis ir sukūrė tave būti. Jis pavers tavo tamsą šviesa, sukurs grožį iš tavo pelenų, o tavo liūdesį pavers džiaugsmingu šokiu. Jis atvers tavo sielos kalėjimo duris ir leis laisvai skristi, pripildydamas tave karštos savo meilės ir džiaugsmo.

Kaip ir su moterimi prie šulinio, Dievas laukia, kad galėtų tau suteikti tokį gyvenimą, kokio negali net įsivaizduoti. Buvimas Dievo akivaizdoje – tai kelias į vidinį išgijimą, keitimąsi ir laisvę. Kai leisi laiką su Juo, Jo meilė ir jėga pripildys tave ir tu skleisi Jėzaus kvapą kenčiančiam pasauliui. Tu būsi Jo meilės laiškas tiems, kurie jaučiasi nemylimi. Tu būsi Jo pasiuntinė dukra, pranešanti gerąją naujieną tiems, kurie Jo nepažįsta.

Labiausiai trokštu ir siekiu gyvenime artimai pažinti Dievą ir kad kiti Jį taip pažintų (Izaijo 26, 8). Jis vienintelis myli besąlygiškai, vienintelis gali suteikti išgijimą, vidinę pilnatvę ir saugumą, kurių taip reikia moteriai. Jis mus pašaukė ir pasirinko, kad būtume Jo meilės pasiuntinėmis ir duotume vaisių, kurie išliks Jo Karalystėje (Jono 15, 16).

Viskas prasidėjo nuo vikšro, vėliau – drugelio…

Kartą, grįžusi namo po ilgos kelionės, savo kiemelyje radau šimtus ilgų, storų, plaukuotų, juodų ir oranžinių vikšrų. Kai kurie iš jų graužė mano sodo augalus, kiti skverbėsi į namus per langų ir durų rėmus. Visiškai nežinodama, ko griebtis, paskambinau draugams, kad jie man padėtų tų vikšrų atsikratyti. Atvažiavo draugė su dukra Kelse. Toji graži miela mergaitė rankose laikė stiklainį. Panele Liz, ar galėčiau susirinkti vikšrus? – paklausė ji. –Kam tokiai gražiai mergaitei prireikė tokių šlykščių vikšrų? – paklausiau jos. Ji nustebusi pažvelgė į mane: Panele Liz! Juk vieną dieną šie vikšrai taps nuostabiais drugeliais. Man labai patinka stebėti, kaip jie skraido!

Netekau amo. Buvau taip užsimojusi atsikratyti vikšrų, kad pamiršau apie gamtos stebuklą – jog šie atgrasūs, augalus naikinantys padarai vieną dieną virsta nuostabiais drugeliais.

Po kelių mėnesių apsilankiau drugelių sode. Tarp gėlių plasnojo šimtai įvairiaspalvių drugelių. Kiekvienas iš jų buvo savitas ir labai gražus. Buvo sunku įsivaizduoti, kad šie nuostabūs Dievo kūriniai neseniai buvo atgrasūs pilvu šliaužiojantys ir lapus ėdantys padarai.

Mąstant apie vikšrus ir drugelius Dievas prakalbo man į širdį: Liz, milijonai mano dukterų gyvena kaip vikšrai.
Jos nežino, jog Aš trokštu jas išlaisvinti, kad jos skraidytų kaip drugeliai.

Pagalvojau apie savo sutiktas moteris iš viso pasaulio; moteris be vilties, be svajonių, net neįsivaizduojančias, jog turi galimybę tapti drugeliais. Aš buvau viena iš tokių moterų. Dauguma mūsų tokios buvome kuriuo nors gyvenimo laikotarpiu. Bet Dievas atėjo į pagalbą, išgelbėjo ir pradėjo keisti mane, kad tapčiau tokia moterimi, kokia Jis sukūrė būti. Mane atgaivinęs ir pagydęs Jis leido man skristi į laisvę ir dalintis Jo nuostabiu kvapsniu su kitomis.

Dievas trokšta, kad visos moterys keistųsi pagal Jo grožio pirmvaizdį ir išmoktų skraidyti jusdamos tą ypatingą, tik Jo vieno teikiamą laisvę ir džiaugsmą. Jeigu Jam leisime, Jis kiekvieną iš mūsų pakeis, kad taptume ta nuostabia moterimi, kokią Jis sumanė mus kurdamas.

Virsmas iš vikšro į drugelį gali būti skausmingas. Tačiau Jėzus pažada, kad kai Jis apsigyvena mumyse, mes tampame nauju kūriniu (2 korintiečiams 5, 17). Dievas mūsų praeities skausmą panaudos tam, kad Jo padedamos taptume tokiomis moterimis, kokios Jis nori, kad būtume. Jis mūsų patirtam skausmui suteiks prasmę.

Dievas įkvėpė man troškimą mokyti moteris ir siųsti jas pas kitas. Tačiau kad galėtume padėti kitoms, iš pradžių pačios turime išmokti skristi. Jeigu šiandien jautiesi kaip vikšras, bet nori būti drugeliu, meldžiu, kad Dievas šios perkeičiančios kelionės metu išlaisvintų tave skrydžiui. Ir kai tik atrasi turinti sparnus, meldžiu, kad Dievas suteiktų tau jėgų ir panaudotų šiuos mokymus padėdamas tau skleisti Jo nuostabų kvapsnį kitoms moterims. Kai atvesi jas pas Jėzų, tegu Jo meilė ir jėga keičia jas į gražias ir stiprias moteris, kokios jos ir buvo sukurtos būti.

Tavo sesuo Viešpatyje Jėzuje Kristuje Liz Dickson, „Meilės be šydo” įkūrėja ir vadovė